Daugybe atvejų auto nuoma yra daug geresnis pasirinkimas negu važiavimas savo mašina arba viešu transportu. Tačiau ne visada žinai tai, ir kartais gali suklysti. Mūsų istorija – apie tai, kaip mes keliavome po Balkanus, ir ten neturėjome išsinuomavę automobilio.
Oro uoste pasitiko pasiūlymai
Pirmas įspūdis vos nusilesiu į Balkanų šalį – tave pasitinkantys taksistai, automobilių nuomos siūlytojai ir masė šunų, slampinėjančių aplink oro uostą ir prašinėjančių maisto. Taigi, oro uoste pasiūlymai tuojau pat susuko galvą. Buvome pratę atvykti į didelį oro uostą, jame iškart gauti, ko norime, ko reikia, patekti į didelę gražią salę, su kavinėmis, su parduotuvėmis, su vieta nakvynei… Čia atrodė, kad patekome į kažkokį mažą garažą. Taip vadinamoje laukiamojoje salėje nebuvo net kur atsisėsti, nei kur kojos pastatyti. Viskas atrodė suspausta į vieną mažą kambarėlį, kuriame laukė daugiau ne žmonių pasitikti atvykę artimieji, o paslaugų siūlytojai. Pagrindinė paslauga buvo auto nuoma. Ją mes iškart pasipūtę atmetėme ir atstūmėme visus įkyriai paslaugas siūlančius žmones. Kažkas paklausė, tai kaip mes keliausime, atsakėme, kad su autobusais. Matėme, kaip vienas nusijuokė iš mūsų išdidumo. Bet viskas gerai – jų reikalas pasiūlyti auto nuoma, mūsų – atsisakyti, jeigu nenorime. Mūsų reikalas, kaip mes keliausime. Tačiau vėliau sužinojome daug blogų dalykų. Pasirodo, nebuvo tai taip paprasta.
Keliavome sunkiai
Kelionės sunkumas prasidėjo jau tame oro uosta, kur mūsų nesudomino nei automobilių nuoma, nei taksistų paslaugos su kosmine kaina. Taigi, išėjome link plento, nes nuo ten norėjome autostpou pasigauti mašiną. Pakeliui pamatėme mažą gražią vaisių parduotuvę. Užsukome į ją ir pasižiūrėjome, kad yra skanių vaisių. Jokia užsienio kalba nekalbanti pardavėja sugebėjo mums paaiškinti, kad už kampo yra stotelė ir ten važiuoja autobusas į miestą. Nuskubėjome ten ir autobusą praleidome – jis atvyko per anksti ir nuvažiavo. Kitas, paskutinis autobusas taip ir neatvažiavo. Galiausiai turėjome daug problemų, kol vietinių žmonių išprašėme, kad mus nuvežtų. Toks apsunkintas keliavimas truko visą tą kelionės laiką. Autobusų tvarkaraščiai dažniausiai neatitikdavo realaus grafiko, be to, jie net nebūdavo niekur skelbdami, žmonės, kuriuos užkalbindavome, nežinodavo, kur yra stotis ir pan. Paaiškėdavo, kad autobusai, kurie turėdavo nuvežti mus į kažkokį miestą, baigdavo maršrutą pusiaukelėje vidurį naktų. Taigi, tai buvo paskutinis kartas, kada keliavome neišsinuomavę automobilio. Nuo to karto, nusprendėme, visada išsinuomosime automobilį.